Ketvirtadienis-penktadienis

Tai gi šiandien ketvirtadienio vakaras susitinku su mama,važiuosim į parduotuvė reikia apsipirkti ekskursijai,tai gi matuojuosi rūbus,kelnės jau pasimatavau tinka- jayyyyyy. Tai gi dabar man reikia striukės,o jos visos labai aukštai sukabinotos,paprašom pardavėjos,kad nukabintų striukę,mama su savo 'labai' gera kalba sako
-Need a size 8,we need; mintyse juokiuosi,nu ir sušnekėk tu man taip.
-Įdomu kokios ten striukės,kokia medžiaga,ar gera? ; klausinėja mama,tarsi aš žinočiau.
-Nukabins ir pasižiūrėsim; atkertu aš
-Mes turim tik labai didelius dydžius 14,16 ir pan. ; atsako pardavėja,pasirodo ji lietuvė.
-Aišku,nes jai ekskursija bus tai reikia,kad medžiaga nebūtų peršlampama; mama kalbasi su pradavėja
Prisimatavau megstinių kol galų gale nusprendžiau kaip apsirengt,grįžtam namo,pabuvau prie kompiuterio,susikroviau daiktus,išsimaudžiau,vėl pabuvau prie kompiuterio ir nuėjau miegot.
Penktadienis,per pilvą bėga šiurpuliukai,jaudinuosi. Apsirengiau,bet pirma pasižiūrėjau į veidrodį,atrodau kaip forsė tokia treninginė,žiauriai atrodau.
Sulaukiau autobuso ir nuvažiavau į mokyklą,o susitikau su klasioke.
-Hi; sakau aš.
-Hi; atsako ji
-Today is lambour end,I think when I cam to school all laugh because I look terrible. ;sakau aš
-No,you look nice,I look terrible;sako klasiokė
-No,wee look nice; ir pradedam juoktis
Tai gi atėjau į mokyklą,visi atrodo visiškai kitaip,su treningais,tai gi viskas praėjo sklandžiai,važiuojam autobusu į ekskursijos vietą,visi kvailioja dainuoja,o aš kaip kvailė sėdžiu viena. Bet prieš einant į autobusą įvyko įvykis,kuris būna kiekvieną dieną,barniai su klasiokėm,musulmonėm arba kitaip kaip aš jas vadinu babaikos.
-Move,you have be in pairs. jos rėke ant manęs
-Where,where I have move?! mintyse galvoju kokios jos idiotės
Jos pradeda juoktis ir pradeda mane stumdyti.
-Stop pushing me! Pradedu rėkti ant jų,jos apsiramina.
Tai gi persikelkim į autobusą,o mes jau atvažiavom,mus suskirstė į komandas,mes ėjome į vietas kur mums reikia,landžiojom po žeme,šaudėm iš strėlių,turėjom perlipti sieną. Žodžiu komandinis darbas. Tai gi grįžau namo,tarsi nieko nebūtų įvykę,bet širdį žinau,atkeršysiu tiems kurie mane žemino,ir jie labai pasigailės,o aš grįšiu į Lietuvą ir gyvensiu tarsi nieko nebūtų buvę.